Stambieji prekybos tinklai gauna iš gamintojų apie 30 ir daugiau procentų nuolaidą įsigyjamoms prekėms. Užsideda 70 proc. ir parduoda. Smulkieji prekybininkai negali pardavinėti prekių didesnėmis, nei prekybos tinklai kainomis, - jie bankrutuotų. Tokiu būdu jų antkainis būtų tik 40 procentų. – Bet kaina, - įsidėmėkite – ne mažesnė. Be to, stambieji centrai turi ir dar keletą privalumų, - kaip, antai, kaštų ekonomija dėl masto, bei kitų.
Dabar pavyzdys: prekę „X“ gamintojas parduoda po 100 litų. Centras tai prekei gauna 30% nuolaidą, - kitaip jos neima. Taigi, - prekė įgyjama už 70 litų. Antkainis, tarkim, - apie 70%. Taigi, tą prekę prekybos centre pirkėjas gali įsigyti už 119 litų. Ir, nors kaina mažesnė, nuo įdėjimų centrai gauna daug didesnį pelną, nei smulki parduotuvė. Mažesnė kaina, be to, pritraukia daug daugiau pirkėjų.
Tuo tarpu smulkusis verslas nuolaidų iš gamintojo arba visai negauna, arba gauna labai nežymias. Todėl užsidėjęs – kaip rašėme pradžioje – tik 40%, tą pačią prekę turi pardavinėti po 140 litų, - t.y., - žymiai brangiau, nei stambusis centras. Prekiaujant tokiomis pačiomis, kaip ir centrų, kainomis, vidutinė ar nedidelė parduotuvė, - kaip matome iš pavyzdžio – gautų tik 19% antkainį, kurio visiškai neužtektų įmonės gyvavimui, jau nebekalbant apie pelną: nekilnojamojo turto mokestis, nuoma, įrengimų nusidėvėjimas, atlyginimai, mokesčiai, elektra, šiluma, vanduo ir kt..
Tuo metu SEIMAS, prisidengdamas rūpesčiu šalies piliečiais ir eiliniais žmonėmis, norėjo prievarta sumažinti didžiųjų centrų antkainius – iki 25%. Ir leisti smulkiems ir vidutiniams prekybininkams savo antkainių neriboti. Toks rūpestis jaudina. Kol nusišluostęs ašarų nepradedi galvoti. O kai tai atsitinka, supranti, jog tai – visai ne miela. Jog tai naikina nepriklausomą šalies gyventojų sluoksnį, - smulkųjį ir vidutinį verslą, - naikina šalį. Ir naikina eilinį pirkėją.
Pagalvokime, - kas atsitiktų, jei didieji didieji centrai įstatymiškai būtų priversti sumažinti savo pelnus?
Pirma galimybė, - norėdami išlaikyti ankstesnius pelnus, jie prikurs tarpininkų, kurie kainuos papildomai, ir už kuriuos galų gale vis tiek sumokėsime mes, eiliniai pirkėjai – per kainas. T.y., vietoje 119 litų, anksčiau pavyzdyje minėta prekė kainuos 125 litus. Pas vidutinį ar smulkųjį verslininką ji neatpigs. Ir pagrindinis pirkėjų srautas savo krypties nepakeis.
Antra galimybė, - ir BAISIAUSIA, - užsidėję tik 30% antkainį, dideji centrai prekę „X“ pardavinės po 100 litų. Ir tai bus MIRTIS smulkiajam ir vidutiniam verslui. O toliau – Pirma galimybė, bet tik jau nebevaržoma smulkiųjų konkurencijos, todėl kainos pakiltų iki 1,50 Lt – 1,70 Lt. ar net daugiau.
Ir Trečia galimybė, - totali komandinė ekonomika. Tai – siaubingai neefektyvi
ir todėl visuomenei labai nuostolinga. Kas kas, o mes tai jau žinome ir esame patyrę savo kailiu. Ir ji – komandinė ekonomika – labai stipriai atsiduoda komunizmu.Taigi, - tokie SEIMO sprendimai būtų arba visiško realybės nesuvokimo ir absoliutaus nesugebėjimo dirbti, arba kažkieno planingo mūsų valstybės žlugdymo rezultatas. Ieškant, kam tai naudinga, akys savaime nukrypsta į didžiuosius centrus, ypač MAXIMA. Tas tariamai prieš juos nukreiptas įstatymas, galutinai sunaikintų smulkiuosius jų konkurentus ir šiek tiek kilsteltų apyvartą. Žinoma, leistų adr stipriau kilstelėti kainas ir uždirbti papildomai gražaus pelno. Laimei, tai neįvyko:
2009 balandžio 15 dieną SEIMAS priėmė teisingą kelią. Bet tai - tik paties SEIMO išgalvotos ir sukeltos problemos sprendimas. O senoji problema išlieka: kainos nepateisinamai didelės, smulkieji gamybininkai, - ypač Lietuvos, - negali „prasimušti“ į rinką ir uždirbti.
Kaip TAI spręsti? Ką turėtų daryti valstybės valdytojas ar kas kitas linkintis visuomenei gero? -
Skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, mažinti jam biurokratines kliūtis;
Didinti švietimą, mažinti mokesčius;
Didinti paramą, mažinti priklausančius nuo valstybės steigimo ir veiklos kaštus.
Toks verslas galėtų stipriau stumtelėti tiek stambiuosius centrus, tiek prisidėti prie gamintojų augimo, kas savo ruožtu leistų realiai sumažinti kainas ir pakelti šalies gyventojų pragyvenimo lygį.
Paskutinis klausimas, kuris galėtų kilti, perskaičius šį straipsnį: Kodėl gamintojai negali didelių nuolaidų daryti ir smulkiesiems prekybininkams? – Labai gerą ir vaizdingą atsakymą į panašų klausimą yra davęs p. Kučinskas, būdamas Klaipėdos „Švyturio“ alaus daryklos generaliniu direktoriumi. - Vidutinių ir smulkių parduotuvių delegacijai dėl priekaištų, jog jie negauna iš alaus daryklos nuolaidų, kai tuo tarpu „MAXIMA“ gauna net 18%, jis atsakė argumentais. O jie tokie: „MAXIMA“ atvažiuoja su savo 20 t „fura“, į ją pakrovimas mechanizuotas, labai greitas ir pigus, nes kraunama išimtinai vienarūšė prekė, pvz., tik alus „EKSTRA“. Tuo tarpu mažesnėms parduotuvėms aptarnauti naudojamos 5-10 t automašinos. Žinoma, kelios. – jau didėja kaštai per nusidėvėjimą. Jau daugiau vairuotojų reikia. Be to, tokių mašinų pakrovimas reikalauja daug daugiau laiko, papildomų žmonių – nes kraunamas mišinys iš įvairių gėrimų pagal numatytą maršrutą ir užsakytus kiekius. Vėliau kiekvienai mašinų tenkia vingiuoti gatvėmis, iškrauti pagal užsakymus vieną ar kelias dėžes produkcijos, tikrinti ir derinti kiekius su parduotuvių vedėjais. – Tai milžiniškos laiko ir lėšų sąnaudos. Todėl „MAXIMA“ gauna 18% nuolaidą, o smulkieji niekada negaus. – Tokia EKONOMINĖ logika. Ir dar. Tų derybų metu išaiškėjo dar vienas dalykas: daugelis smulkiųjų ir vidutinių prekybininkų „Švyturio“ alų pirkdavo iš „IKI“ sistemos, - ten jis kainuodavo pigiau, nei pačioje darykloje. Paaiškinimą, remdamiesi aukščiau pasakytu, sugalvokite patys.
Pabaigai – kelios citatos iš Geoffrey Vasiliausko straipsnio „Ekonominė krizė sukelta dirbtinai, su tam tikrais tikslais“:
„(...) sumenkinti vidurinio mąsto bendrovių apyvartą“
„(...) visos pastangos buvo naudotos numušti vartotojų pasitikėjimą, įkalti į galvas kad pavojus rimtai gresia. Dideliems politikams buvo nurodyta kalbėti apie Depresiją.“
„Programa yra aštrinti klasių konfliktą, priešinti policiją su visuomene, visuomenę su kariuomene ir visus su visais, sukelti riaušes ir siųsti kareivius sutvarkyti padėtį.“
„Kai visuomenė, žmonės, nebeturės vilties ar paskatos dirbti už savo gerove, kraštas irs iš vidaus.“
Nepasiduokime provokacijoms, galvokime savo galva, neremkime mums kenkiančių veiklų ir sprendimų.
Lietuvos Piliečių Sąjunga, analitikos skyrius (LPS_AS)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą