Kodėl valstybei trūksta lėšų?

I-a dalis
Kodėl nesurenkami mokesčiai?

Lietuvis, jau 30 metų, kaip persikėlęs gyventi iš Lietuvos į JAV, - pavadinkime jį Romu. Amerikoje vargęs ir praturtėjęs tenai. Šiandien jis – prekybininkas, – ir pakankamai ciniškas. Prieš metus kartu vakarieniavome Lietuvoje. Pokalbis buvo labai atviras, - esame seni ir geri draugai. Kai vienas iš pašnekovų – klaipėdietis - pasiūlė Romui savo turimas ofšorines mokesčių mažinimo (ne slėpimo – tai diletantiškas pažiūris) galimybes, Romas atsisakė. Vėliau, kai likome vieni, paklausiau, - kodėl?
Romas: Atskrendu į Lietuvą, gyvenu viešbučiuose, pietauju ir vakarieniauju restoranuose. Tokiu būdu susitinku man naudingų žmonių, kurių dėka vystau verslą ir čia. Be to, ir kiek pailsiu nuo beprotiško Amerikos ritmo. Tai man padeda uždirbti dar daugiau pinigų. O grįžęs išskaičiuoju visas tas išlaidas iš pajamų, ir nuo likučio sumoku 11 procentų. – Nei PVM, nei kitko. - Aš NENORIU slėpti mokesčių.

Teko girdėti, kad per TV (pats TV nežiūriu) Lietuvos mokesčių inspekcijos atstovas kalbėjo, jog labai griežtai elgsis su bandančiais piktybiškai slėpti mokesčius. Kyla trys mintys:
Kodėl žmogus turėtų slėpti – ir dar piktybiškai – mokesčius? Kodėl dabar padidėjo šešėlinė ekonomika? Kas stumia žmones tokiems poelgiams? Kas atsakingas?
Labai griežtai – ir kas toliau? – Įmonė bankrutuos, žmogus ateis prašyti pašalpos vietoj to, kad pats mokėtų ar bent išsilaikytų. – Ar toks tikslas? Juk matydamas savo vaikus verkiančius iš bado, nei vienas Lietuvos, - bent jau TOKIOS, kaip šiandien, - gyventojas nenuneš paskutinių pinigų mokesčiams.
Tarkim, kad toks griežtumas – vienintelė priemonė. Bet ar tai reiškia, kad bus galima griežčiau elgtis ir su valstybe? Juk tas griežtumas negali būti vienpusis. - Ir valstybė turėtų mokėti milžiniškas baudas dėl uždelstų mokėjimų verslui, pensijoms, pašalpoms, ir t.t.. Ir kitur turi būti lygybė. – Piliečiui atsakymams į pareigūnų užklausimus duodamas 10 dienų terminas, o valstybės tarnautojas, išlaikomas už to paties piliečio pinigus, gali neskubėti, - jis turi 30 dienų. Tai irgi nelogiška.

Kaip surinkti mokesčius?
Atsisakius beletristikos, ir pereinant prie konkrečių minčių, jei kalbėti tik apie mokestinę valstybės dalį, atsakymas gana paprastas. – Reikalingos trys pagrindinės sąlygos:
Protingi mokesčiai – nedideli, pagrįsti mokėtojo galimybėmis, o ne valstybės poreikiais; Taip pat lengvai apskaičiuojami su aiškiomis ir paprastomis jų pildymo formomis.
Sąžiningi (logiški) mokesčiai – jų negali būti daugybės, negali būti „pritempti“, pvz., - sveikatos draudimo mokesčio parduodant automobilį. – Jei jau jo reikia, - tai dėti ant dešrų ir duonos, - nuo maisto gali sutrikti sveikata. Negali būti avansinio pelno mokesčio ir pan.. Negali valstybė krauti ant žmonių ir verslo galvų savo darbą, kuris yra organizuoti gyvenimą valstybėje ir jos valdymą taip, kad netrūktų lėšų mokesčiams. T.y., tiek optimizuoti valstybės išlaidas, tiek ir sudaryti tokias sąlygas verslui, kad iš jo surenkamų logiškų mokesčių pakaktų valstybės gyvavimui, valdymui ir plėtrai. Be to, „logiški mokesčiai“ reiškia, kad jie suvokiami vidurinį mokslą baigusiam vidutiniam vidutinio pažangumo žmogui.
Mokesčių inspekcija turi būti profesionali, bei mokesčius rinkti, o ne plėšti, - tuo labiau „iš už kampo“. – Bet pažvelkime, - vien PVM įstatymo 71 straipsnis ko vertas?

Papildomos sąlygos, liečiančios mokesčių surinkimą netiesiogiai:
Tvarkingi ir suvokiami įstatymai. – Negali būti labai sudėtingi su begale išlygų, kurios išlenda, lyg Pilypas iš kanapių, ir smogia, kai jau post factum (kad ir minėtas PVM įstatymo 71 straipsnis).
Valstybės ir – šiandien ypač svarbu – valstybės tarnautojų bei seimūnų protingas, profesionalus ir sąžiningas darbas visuomenei ir jos nariams. – To šiandien NĖRA.

Tas – o ypač paskutiniąsias dvi sąlygas – atitinkanti valstybė ir jos veikla leis lengvai surinkti mokesčius, turtėti tiek valstybei, tiek ir jos piliečiams, leis mums visiems tapti konkurencingais ir gerbiamais pasaulyje. Nes leis įgyvendinti pagrindinį mokesčių inspekcijos veiklos principą:

Mokesčių inspekcija turi padėti piliečiams išlaikyti SAVO valstybę.

Žinoma, - daug žmonių dar nesupranta, kad valstybė – tai reikalinga ir būtina asmeninio gyvenimo dalis. - Tai ir policija, ir sveikatos apsauga, ir švietimas, ir ginčų sprendimas, ir daug ko kito. Deja, to nesupranta ne tik eiliniai piliečiai.
To nesupranta turtingieji, - kad tvirta valstybė – tai daug spartesnis, nei kitose valstybėse, jų turtų didėjimas; jų pačių saugumas, kurio užtikrinimui neužteks jokių asmeninių lėšų.
To nesupranta nei seimūnai, nei valstybės tarnautojai, - net aukščiausio rango.
Visi žinome, jog lietuvis paaukos vargšui ar elgetai, - nepagailės tų kelių centų. Tai kodėl vyrauja nuomonė, jog savo valstybei pinigų neduos? – Duos, - ir noriai:
– Jei matys, kad jo pinigai nešvaistomi viešųjų tualetų statybai po 200‘000 už vienetą;
– Jei matys, kad seimūnai dirba sąžiningiau, nei bet kuris kitas darbuotojas;
– Jei žmogui valstybinė mokesčių inspekcija padės susimokėti protingus ir sąžiningus bei realius mokesčius, jei nurodys, kur asmuo gali padaryti klaidas, ar nebaudžia už padarytas pirmą kartą ar padarytas sąžiningo ir daug mokesčių sumokančio;
– Jei įstatymai aiškūs, paprasti, griežtai ir be nuolaidų kontroliuojami, nusikaltėliams nedaroma jokių nuolaidų, jie greitai ir griežtai baudžiami;
– Jei nebus dviprasmiškų įstatymų, o už dviprasmybes bus skaudžiai baudžiami jas padariusieji, o jų nesupratęs bus vertinamas pagal jam palankesnę prasmę;
– Jei bus baudžiami sukėlusieji priežastis, o ne pasekmes;
– Jei valstybės ir savivaldybių darbuotojai ir ypač vadovai bus atsakingi už savo veiksmus ar neveikimą, už padarytą žalą ar nuostolius.

Ar ne taip, mokantieji mokesčius?

LPS Verslo skyrius

Pasmaugti pirkėją

Sunaikinti smulkųjį verslą, pasmaugti pirkėją

Stambieji prekybos tinklai gauna iš gamintojų apie 30 ir daugiau procentų nuolaidą įsigyjamoms prekėms. Užsideda 70 proc. ir parduoda. Smulkieji prekybininkai negali pardavinėti prekių didesnėmis, nei prekybos tinklai kainomis, - jie bankrutuotų. Tokiu būdu jų antkainis būtų tik 40 procentų. – Bet kaina, - įsidėmėkite – ne mažesnė. Be to, stambieji centrai turi ir dar keletą privalumų, - kaip, antai, kaštų ekonomija dėl masto, bei kitų.
Dabar pavyzdys: prekę „X“ gamintojas parduoda po 100 litų. Centras tai prekei gauna 30% nuolaidą, - kitaip jos neima. Taigi, - prekė įgyjama už 70 litų. Antkainis, tarkim, - apie 70%. Taigi, tą prekę prekybos centre pirkėjas gali įsigyti už 119 litų. Ir, nors kaina mažesnė, nuo įdėjimų centrai gauna daug didesnį pelną, nei smulki parduotuvė. Mažesnė kaina, be to, pritraukia daug daugiau pirkėjų.
Tuo tarpu smulkusis verslas nuolaidų iš gamintojo arba visai negauna, arba gauna labai nežymias. Todėl užsidėjęs – kaip rašėme pradžioje – tik 40%, tą pačią prekę turi pardavinėti po 140 litų, - t.y., - žymiai brangiau, nei stambusis centras. Prekiaujant tokiomis pačiomis, kaip ir centrų, kainomis, vidutinė ar nedidelė parduotuvė, - kaip matome iš pavyzdžio – gautų tik 19% antkainį, kurio visiškai neužtektų įmonės gyvavimui, jau nebekalbant apie pelną: nekilnojamojo turto mokestis, nuoma, įrengimų nusidėvėjimas, atlyginimai, mokesčiai, elektra, šiluma, vanduo ir kt..
Tuo metu SEIMAS, prisidengdamas rūpesčiu šalies piliečiais ir eiliniais žmonėmis, norėjo prievarta sumažinti didžiųjų centrų antkainius – iki 25%. Ir leisti smulkiems ir vidutiniams prekybininkams savo antkainių neriboti. Toks rūpestis jaudina. Kol nusišluostęs ašarų nepradedi galvoti. O kai tai atsitinka, supranti, jog tai – visai ne miela. Jog tai naikina nepriklausomą šalies gyventojų sluoksnį, - smulkųjį ir vidutinį verslą, - naikina šalį. Ir naikina eilinį pirkėją.

Pagalvokime, - kas atsitiktų, jei didieji didieji centrai įstatymiškai būtų priversti sumažinti savo pelnus?
Pirma galimybė, - norėdami išlaikyti ankstesnius pelnus, jie prikurs tarpininkų, kurie kainuos papildomai, ir už kuriuos galų gale vis tiek sumokėsime mes, eiliniai pirkėjai – per kainas. T.y., vietoje 119 litų, anksčiau pavyzdyje minėta prekė kainuos 125 litus. Pas vidutinį ar smulkųjį verslininką ji neatpigs. Ir pagrindinis pirkėjų srautas savo krypties nepakeis.
Antra galimybė, - ir BAISIAUSIA, - užsidėję tik 30% antkainį, dideji centrai prekę „X“ pardavinės po 100 litų. Ir tai bus MIRTIS smulkiajam ir vidutiniam verslui. O toliau – Pirma galimybė, bet tik jau nebevaržoma smulkiųjų konkurencijos, todėl kainos pakiltų iki 1,50 Lt – 1,70 Lt. ar net daugiau.
Ir Trečia galimybė, - totali komandinė ekonomika. Tai – siaubingai neefektyvi ir todėl visuomenei labai nuostolinga. Kas kas, o mes tai jau žinome ir esame patyrę savo kailiu. Ir ji – komandinė ekonomika – labai stipriai atsiduoda komunizmu.

Taigi, - tokie SEIMO sprendimai būtų arba visiško realybės nesuvokimo ir absoliutaus nesugebėjimo dirbti, arba kažkieno planingo mūsų valstybės žlugdymo rezultatas. Ieškant, kam tai naudinga, akys savaime nukrypsta į didžiuosius centrus, ypač MAXIMA. Tas tariamai prieš juos nukreiptas įstatymas, galutinai sunaikintų smulkiuosius jų konkurentus ir šiek tiek kilsteltų apyvartą. Žinoma, leistų adr stipriau kilstelėti kainas ir uždirbti papildomai gražaus pelno. Laimei, tai neįvyko:
2009 balandžio 15 dieną SEIMAS priėmė teisingą kelią. Bet tai - tik paties SEIMO išgalvotos ir sukeltos problemos sprendimas. O senoji problema išlieka: kainos nepateisinamai didelės, smulkieji gamybininkai, - ypač Lietuvos, - negali „prasimušti“ į rinką ir uždirbti.


Kaip TAI spręsti? Ką turėtų daryti valstybės valdytojas ar kas kitas linkintis visuomenei gero? -

Skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, mažinti jam biurokratines kliūtis;
Didinti švietimą, mažinti mokesčius;
Didinti paramą, mažinti priklausančius nuo valstybės steigimo ir veiklos kaštus.

Toks verslas galėtų stipriau stumtelėti tiek stambiuosius centrus, tiek prisidėti prie gamintojų augimo, kas savo ruožtu leistų realiai sumažinti kainas ir pakelti šalies gyventojų pragyvenimo lygį.

Paskutinis klausimas, kuris galėtų kilti, perskaičius šį straipsnį: Kodėl gamintojai negali didelių nuolaidų daryti ir smulkiesiems prekybininkams? – Labai gerą ir vaizdingą atsakymą į panašų klausimą yra davęs p. Kučinskas, būdamas Klaipėdos „Švyturio“ alaus daryklos generaliniu direktoriumi. - Vidutinių ir smulkių parduotuvių delegacijai dėl priekaištų, jog jie negauna iš alaus daryklos nuolaidų, kai tuo tarpu „MAXIMA“ gauna net 18%, jis atsakė argumentais. O jie tokie: „MAXIMA“ atvažiuoja su savo 20 t „fura“, į ją pakrovimas mechanizuotas, labai greitas ir pigus, nes kraunama išimtinai vienarūšė prekė, pvz., tik alus „EKSTRA“. Tuo tarpu mažesnėms parduotuvėms aptarnauti naudojamos 5-10 t automašinos. Žinoma, kelios. – jau didėja kaštai per nusidėvėjimą. Jau daugiau vairuotojų reikia. Be to, tokių mašinų pakrovimas reikalauja daug daugiau laiko, papildomų žmonių – nes kraunamas mišinys iš įvairių gėrimų pagal numatytą maršrutą ir užsakytus kiekius. Vėliau kiekvienai mašinų tenkia vingiuoti gatvėmis, iškrauti pagal užsakymus vieną ar kelias dėžes produkcijos, tikrinti ir derinti kiekius su parduotuvių vedėjais. – Tai milžiniškos laiko ir lėšų sąnaudos. Todėl „MAXIMA“ gauna 18% nuolaidą, o smulkieji niekada negaus. – Tokia EKONOMINĖ logika. Ir dar. Tų derybų metu išaiškėjo dar vienas dalykas: daugelis smulkiųjų ir vidutinių prekybininkų „Švyturio“ alų pirkdavo iš „IKI“ sistemos, - ten jis kainuodavo pigiau, nei pačioje darykloje. Paaiškinimą, remdamiesi aukščiau pasakytu, sugalvokite patys.



Pabaigai – kelios citatos iš Geoffrey Vasiliausko straipsnio „Ekonominė krizė sukelta dirbtinai, su tam tikrais tikslais“:
„(...) sumenkinti vidurinio mąsto bendrovių apyvartą“
„(...) visos pastangos buvo naudotos numušti vartotojų pasitikėjimą, įkalti į galvas kad pavojus rimtai gresia. Dideliems politikams buvo nurodyta kalbėti apie Depresiją.“
„Programa yra aštrinti klasių konfliktą, priešinti policiją su visuomene, visuomenę su kariuomene ir visus su visais, sukelti riaušes ir siųsti kareivius sutvarkyti padėtį.“
„Kai visuomenė, žmonės, nebeturės vilties ar paskatos dirbti už savo gerove, kraštas irs iš vidaus.“

Nepasiduokime provokacijoms, galvokime savo galva, neremkime mums kenkiančių veiklų ir sprendimų.



Lietuvos Piliečių Sąjunga, analitikos skyrius (LPS_AS)